Maršrutas
5492 km / 15 dienų
Motociklas
Honda Varadero 1000, Pirktas “sėdi ir važiuoji”, jokio paruošiamojo remonto nedaryta išskyrus naujas padangas (Michelin Anakee III)
Intro
Kaip trumpai ir minėjau kitose medijose – vienas iš tikrai įdomių dalykų apie keliautojus
yra motyvacija – kodėl keliauja ir kodėl keliauja tokiu būdu, kuriuo keliauja. Sąmoningumas dalykuose, kuriuos darai yra būtinas pagrindas tobulėjimui. Taip ir mes – jau daug metų klausiam savęs – kodėl keliaujame, kodėl mūsų kelionės yra būtent tokios, ar per
pastaruosius metus kas nors pasikeitė? Ir vis dar visi atsakymai kuriuos mes aptariame susiveda į tą vieną esminį: nuotykiai. Mes keliaujame todėl ir tam, kad patirtume nuotykių. Iš šio pagrindinio fakto dar pasidarome daug išvestinių, tokių kaip susigalvotų iššūkių įveikimas, viena kita asmeninio smalsavimo (tyrinėjimai – per daug scientific) sritis; maniškės tarkim yra kokybės metafizikos poaibis – Arete, atmetus visą smart-wording įpakavimą, man labai įdomu kuo skiriasi kokybiški (Pirsig’iškas apibrėžimas) žmonės nuo paviršutiniškų, orientuotų į ploną dailią fasado uždangėlę. Antra mano mėgiama sritis – pasienio ruožo kokybinis atotrūkis nuo likusios šalies. Net paviršutiniškai žiūrint – pats pasienio ruožas iš abiejų šalių pusių yra neproporcingai skurdesnis (plačiąja prasme) nei visa likusi šalis ir tai nėra tiesinė proporcija – atsiranda tam tikra duobė.
Bet sidetrack’ai sidetrack’ais, o pati esmių esmė yra patirti nuotykį. Ir per kažkiek bendro keliavimo metų mes išsivystėm savitą mėgstamą nuotykių skonį. Vargu ar dabar mes patys sau įtiktume su “baseino vandens temperatūra neatitiko reklaminiame lankstinuke žadėtos vienu laipsniu (!)” gylio avantiūromis, todėl turim savo specifinius kelionės planavimo bei plano vykdymo įpročius, kurie mums garantuoja reikiamos amplitudės nuotykių pluoštą.
Maršrutas. Būtent dėl aukščiau išvardintų priežasčių mes visiškai sąmoningai neplanuojame detalaus maršruto prieš kelionę, daugiau mažiau sutariame kryptį ir tiek. Visa kita – pagal nuotaiką, pagal galimybes, pagal situaciją susidėlioja bejudant. Pavyzdžiui: “o, žiū – čia už 500 kilometrų yra Twisted Forest, važiuojam?”. Ir galbūt dėl tokio spontaniškumo visi mūsų aplankyti POI’sai teikia mums dar daugiau džiaugsmo nei tiesiog eilinis plano vykdymas. Tiesa, pats keliavimas motociklu yra tiek fizinis, tiek ir valios iššūkis ir tai aplankytoms vietoms duoda dar šiek tiek papildomos vertės – nebuvo lengva, bet tai padarėm, valio(!).
Taip pat ir šį kartą mūsų maršruto planavimas buvo “važiuojam rytiniu Lenkijos pasieniu, kertam
Bosniją ir Hercogoviną ir grįžtam Kroatijos pakrante, o toliau – matysim”. Ir tai tikrai buvo pakankamas planas geram dviejų savaičių nuotykiui. Vėliau maršrutas dėliojosi pagal tai kiek vingiuoto kelio norim arba kiek esam pavargę ir norisi tiesiog plikos tiesios magistralės. Vietomis pokštų prikrėsdavo senučiukė Garmin navigacija ir tekdavo taisyti jos ožius rankomis, bet nevengdavom tuo pasinaudoti ir turėti vieną kitą vaizdingesnį maršrutą.
Motociklas. Mano asmeninis šios kelionės eksperimentas. Pagal “Sėdi ir važiuoji” skelbimą pirktas Honda XL 1000 Varadero. Sąmoningai nieko jame nekeičiau išskyrus būtiniausius dalykus – padangas ir tepalą. Iš garso variklis dirbo normos ribose, tiesa jau beveik laikas reguliuoti vožtuvėlių tarpelius, bet dar galima važiuoti. Daugiau – nieko. Nekeičiau guolių kaip darau prieš visas kitas keliones, palikau vietos atsitiktinumui (tai visada garantuoja gerą nuotykį). Taip ir buvo, pakeliui pakeičiau galinio rato guolį, priekinis, dar laikosi, bet keisti jau metas. Visa kita – daugiau mažiau atlaikė, tiesa kai kuriuos riebokšlius pakeisti taip pat metas:
kurį laiką gali važiuoti su lengvai leidžiančiu priekinės žvaigždutės riebokšliu, bet ilgainiui tai tampa rimta problema. Savaime suprantama, kad ryžtis tokiam eksperimentui turi pakankamai gerai žinoti kaip lauko sąlygomis atlikti bet kurio mazgo servisą ne tik teoriškai bet ir būti išbandžius tai praktikoje.
Inventorius.
- Palapinė, du miegmaišiai, du kilimėliai, dvi pripučiamos pagalvėlės, du rankšluosčiai
- Marškinėliai (5×2), marškinėliai ilgomis rankovėmis (3×2), apatiniai, kojinės, termorūbai, lietaus kelnės, lietaus motopirštinės, neopreninės kaklo skarelės, paprasti džinsai, šortai, naktiniai-suknelė, maudymukai
- Soft-shellai, kedai-skuduriukai x2
- Motostriukės, motodžinsai (kevlariniai, su kelių apsaugomis), motopirštinės, hidropakas
- Dujinis degiklis, dujų balionas (450g), puodas, šaukštai, šakutės, puodeliai
- Vaistinėlė
- 1/2 galvučių rinkinys, šešiakampių raktų rinkinys, standartinis Honda rinkinys (yra raktai abiems ratams ir žvakei, atsuktuvai), padangų remonto rinkinys (su 2xCO2 balionėliais), grandinės tepalas
- Krovimo laidai telefonams, gps’ui, krovimo adapteriai, 12v krovimo adapteris interkomams, 220V adapteris interkomams, USB-battery-chargeris
- Kosmetika
- Spyna šalmams, spyna ant stabdžių disko, motociklo uždangalas, spynelės šoninėms dėžėms
Visi drabužiai (išskyrus soft-shell’us ir kedus ) tilpo į dvi nedideles sportines tašeles, kurios abi tilpo į galinę dėžę (40L), palapinė, miegmaišiai, kilimėliai, soft-shell’ai, kedai striukių pašiltinimai bei lietaus kelnės tilpo į dvi šonines dėžes (po 40L), krovimo įranga, įrankiai ir virtuves rakandai tank-bag’e (35L). Į tank-bag’ą aš visada dedu sunkiausius daiktus, jei perkam vandens, jį taip pat dedu ten tam, kad subalansuoti motociklo apkrovimą, tai yra labai svarbu.
Aptariant inventorių verta grįžti prie to, kad važiavimas motociklu pats savaime yra varginantis dalykas ir gerai nepailsint ilga kelionė yra tiesiog per rizikinga – nusiversti ir susižaloti yra lengviau nei lengva ir įspėjamasis grėsmingas soundtrack’as prieš crash’ą kaip filmuose negroja, viskas būna tiesiog buitiškai vulgaru: bam ir pasekmės. Todėl tikrai daug vietos skiriam patogiems pripučiamiems kilimėliams bei pripučiamoms pagalvėms – su jais beveik bet kuriame reljefe bet kokiu oru gali išsimiegoti tikrai prabangiai ir tai duoda grąžos. Drabužiai – ilgarankoviai marškinėliai karštą dieną po moto striuke yra mano asmeninis must – be jų man striukė limpa prie suprakaitavusių rankų ir turiu dėl to nuolatinį diskomfortą.
Šiemet neėmėm mokos virimo aparato, bet dėl to pusę kelionės tikrai gailėjomės – gauti geros kavos nežinant vietų yra sudėtingesnis uždavinys nei gali pasirodyti iš pirmo karto, kitose kelionėse šios klaidos nebedarysim – kava mums yra vienas tų mažų gyvenimo malonumų, ant kurių laikosi kelioninio minimalistinio komforto buitelė.
Kalbant apie kelioninį minimalizmą – tai yra vienas iš faktorių, dėl kurio moto kelionės yra tokios nuostabios: tiesiog fiziškai nėra vietos sutalpinti daugiau daiktų nei tik būtiniausiems poreikiams. Laikui bėgant atradinėjame kiek kompaktiškesnes įrangos versijas, bet čia įmanoma sutaupyti dešimtąją/šimtąją dalį vietos: radikalaus skirtumo nesudaro, bet atsiranda galimybė įsimesti dar kokį nors “prabangos” atributą.
Kelionės log’as:
Atstumai yra apytikslis nuvažiuotas atstumas (iš Google Location History), laikas yra grynasis važiavimo laikas (iš ten pat), sustojimai neįskaičiuoti, bet apytiksliai 8h raidinimo mums buvo 12h keliavimo diena.
Diena 0: Vilnius (LT) – Zwierki (PL [Levandovy Zakatek]), 208 km, 3h
Daiktai sudėti jau iš vakaro, nudirbus svarbiausius dienos darbus lieka tik prisimontuoti kelioninius krepšius prie motociklo ir susimetus į juos daiktus ramiai startuoti. Pirmomis dienomis dar nežinome savo tikslaus keliavimo greičio, persitempti nuo pat pradžių taip pat nėra geriausia mintis, todėl užsibookinam kambarį tokioje vietoje, kurią tikrai žinom, kad pasieksim be didelių iššūkių. Nakvynės vieta – ne brangiausias vestuvinis restoranėlis, lenkiška klasika “very good breakfest”. Gavom ko tikėjomės, gal net kiek daugiau. Man asmeniškai visai naujas juokingas atradimas tokios instagraminės vietos – nebrangi, kokybiškai suklastotos
prabangos imitacija. Gražus fasadas daryti instagraminėms nuotraukoms, o po juo – nekokybiškas š.
Diena 1: Zwierki (PL) – Krasna (PL, [Stary Lwow]), 439 km, 7h 52 m
Šis rytini Lenkijos plentas nėra greitas, bet ne toks nuobodus kaip magistralė, visai mielai jį renkamės neskubioms moto kelionėms. Kol kas dar tik atradinėjam savo važiavimo tempą, griežto dienos plano nesusidarom – pabandysim pasiekti Slovakijos vidurį, bet tikrai savęs dėl to nepušinsim. Pirmomis dienomis perdegti nėra ko, po to kelionė taip nebedžiugina. Tad nepamirštam savo pagrindinio keliavimo strategijos punkto “better safe than sorry” – iš esmes jis kalba apie lenkimo ir kitas einamąsias rizikas: jei tu važiuoji keliu, kuriame juda 200 kilometrų ilgio furų dešra – nėra jokios prasmės aplenkti dvidešimt jų – priekyje dar tūkstantis, nieko tuo nelaimėsi. Protingas ir saugus pasirinkimas tokiuose keliuose – judėti kartu su eismu. Lenkiu tik tada, kai iš galo prilimpa koks nors neadekvatas – nuo jo atsiplėšti ir pasidaryti galinės saugos zoną. Nes vienintelis dalykas kurio tu negali kontroliuoti – atstumas iš galo. O dažnai vairuotojai neįvertina (nesuvokia?) fakto, kad motociklo masė tris/keturis kartus mažesnė už vidutinio automobilio, tas reiškia gerokai trumpesnį stabdymo kelią: aš sustosiu greitai, bet mašina už manęs – ne. Pietinėje Lenkijos dalyje kelias jau pradeda maloniai vingiuoti, atsiranda vienas kitas kalniukas – artėjančių Tatrų požymis, čia važiuoti jau linksmiau. Vakarėjant jau aiškiai matom, kad plėšytis iki Slovakijos neverta, susirandam nakvynę netoliese.
Diena 2: Krasna (PL) – Budapest (HU [Camping arena Budapest]), 387 km, 7h 25 m
Dienos maršrutą parenku tokį, kad įvažiavę į Slovakiją nebevažiuotume pagrindiniais keliais – turėsim tikrai šauniai atrodančių vingiuotų B/C kategorijos keliukų. Taip, jie lėti, jie kerta šimtus miestukų pakeliui, bet tai ir yra visas keliavimo fun’as – pamatyti kaip gyvena tikri žmonės, ne sostinėse.
Ryte beverdant kavą susimojam su dviem poromis čia pat nakvojusių baikerių iš Lietuvos, jie lengvai nustemba kad mes irgi lietuviai. Viena jų pasigauna mane koridoriuje ir džiugiai pasidalina savo surinktu POI listu (o santa Google, koks tu patogus). Toliau važiuodamas turiu peno pamąstymams apie preskribatyviosius tradicinių baikerių santykius ir kaip jie skiriasi nuo performatyviųjų santykių, kuriuos iš esmės pripažįsta freerider’iai. Nors geriau įsigilinus – [mūsų] performatyvumas nėra toks jau išgrynintas, naudojam labai daug tradicinių elementų – vien pasisveikinimas kelyje su visais sutiktais motociklininkais yra geras pavyzdys – mes pirma esam motociklininkai, todėl sveikinamės tarpusavyje (ir padedam vienas kitam kelyje ir panašūs maži dalykai), gal tas tik gerokai ryškiau matosi konservatyvesnėse bendruomenės dalyse – tradiciniuose baikeriuose.
Prieš pietus pasiekiam vingiuotus kelio ruožus – jie yra nuostabūs. Gerai pavingiavę stojam pietauti tiesiog laukuose, čia yra adventure motociklo stiprioji pusė – tu gali nuvažiuoti nuo asfalto ir įvaryti į bet kurį patikusio lauko vidurį. Kiek pailsim ir tęsiam lėto vingiavimo dieną. Į dienos pabaigą nuo viso to darbo esam žiauriai nusikalę – akivaizdžiai pradeda reikštis aklimatizacinis sindromas, dar nesam pripratę prie tokios įspūdžių gausos bei keliavimo būdo. Į pavakarę Vengrijoje jau šokam į magistralę, bet vengrai net magistralėje sugeba sukelti sąmyšį, turim vieną rimtą avarinę situaciją (kažkoks baltas mersas paauklėja kitą ožkutį eismui judant 120 km/h greičiu ir viskas vos nesibaigia masiniu magistraliniu crash’u, vis pasidžiaugiu savo stabdymo treniruotėmis). Lyja šiltas vasarinis lietus, bet vairavimo sąlygos gan sudėtingos – matomumas nėra geras. Pasiekiam Budapešto kempingą, jis perpildytas, plyšta per siūles, bet tikrai nesinori ieškoti privatesnės vietos, tiesiog nebėra tam jėgų. Pasistatom palapinę, subėgiojam į netoliese esantį marketą vakarienės ir pusryčių. Išsijungiam tik padėję galvas ant pagalvių.
Diena 3: Budapest (HU) – Doboj (BIH [Amer Pier]), 363 km, 6h 48 m
Dideli kempingai turistiniuose didmiesčiuose apskritai yra verti atskiro aprašymo. Milžiniškas kiekis žmonių, besinaudojančių ribotos talpos patogumais – dušais, tualetais, vandenviete. Jokio privatumo, visiškos konclagerio sąlygos, skirtumas tik tas, kad visi čia yra savo noru. Šitas keistas jausmas mane lydi beveik visuose kelionėje lankytuose kempinguose. Bet visi turi savo priežasčių kodėl jie čia. Mes – energijos ekonomiją: susirasti gerą privačią nakvynės vietą nėra lengva kai tu su motociklu, kempingas tau dažniausiai nesako “ne, neturim vietos” (tiesa, būna, bet retai). Visada pasistatom motociklą šalia pat palapinės, nereikia jaudintis, kad kas nors jį tuo metu kelia ant traliuko. Energijos ekonomija mano keliavimo strategijose yra vienas iš pagrindinių kriterijų – tas pats senas geras energijos tvermės dėsnis – jei čia tu kažką išnaudosi, gali nebelikti kažkuriuo kritiniu momentu kai tikrai reikės; pats energijos kiekis yra baigtinis, tiesa yra vidiniai rezervai, bet jų naudojimas ilgainiui prie gero nepriveda.
Nepaisant viso kempingo triukšmingumo – išsimiegojom gerai ir startuojam smagūs. Toliau visa diena važiavimo, vietovės gražios, kepimas kertant sieną, gabaliukas Kroatijos, kepimas kertant sieną ir pagaliau Bosnija ir Hercogovina. Sustojam degalinėje, šiek tiek atsipūsim ir į kelią. Pakeliui mus visur lydi sušaudytos sienos, taip pat geras penas pamąstymams kiek nedaug trūksta iki to kad normalūs žmonės pradėtų skersti tokius pačius normalius žmones ir kokia vis dėl to trapi mūsų komfortiškos idilės, gero gyvenimo iliuzija.
Kažkur pakeliui užsibookinam viešbutį, gaunam patvirtinimą, kad jie mus priims ir ramūs važiuojam jo ieškoti. Kai jau randam – tikra balkaniška netvarkėlė, su visais privalomais klasikiniais personažais. Man, kaip aiškios šiaurietiškai struktūrizuotos visuomenės atstovui yra visiškai neįkandama mistika blkaniškasis rolių bei pareigų pasiskirstymas. Yra vienas bičas, kuris viešbutyje, kas yra kartu ir restoranas, valo stiklines, priiminėja užsakymus bei svečius – galėčiau pavadinti jį Barmenu. Yra vienas bičas, kuris stovi prie vartų ir rūko, nieko daugiau nedaro, pasirodo randominiuose epizoduose šen bei ten, bet ten taip pat nieko nedaro. Yra vienas bičas, kuris nešioja akinius ir skaito laikraštį baro kampiniame suole. Jei gerai supratau – vietos savininkas. Vienintelis kontaktas, kurį su juo turėjom buvo toks, kad paprašė palaukti kai jau mes išdėstėm ko čia atvažiavom ir nuėjo surasti Barmeno. Toliau su mumis bendravo tik Barmenas, bet turėdavo vis pasikonsultuoti su Savininku. Dar buvo epizodinė virtuvės darbuotoja, bet beveik visą laiką ji buvo virtuvėje, pasirodydavo tik retkarčiais ir trumpam atsakyti į Barmeno klausimą ar gali pagaminti tą ar aną. O pagrindinė istorija – kad galbūt trūko dar kažkokio vieno veikėjo, kuris moka skaityti emeilus ir mūsų rezervacijos jie nematė, nors apie patį faktą kaip ir žinojo. Truko kokį pusvalanduką bėgiojimo bei intensyvaus konsultavimosi visų su visais (išskyrus tą bičą kuris prie vartų rūkė) ir mes jau turim kambarį su dušu ir lova. Tiesa, niekam net minties nekyla, kad motociklą galima statyti kur nors kitur nei tiesiai prie pat mūsų kambario pirmame aukšte durų, ant takelio, kuriuo (kaip vėliau pasirodė) naudojasi ir kiti gyventojai. “Statyk čia”, sako Barmenas. Nusidušinę grižtam pas juos į restoraną pavakarieniauti, ir aš vis dar bandau perkrimsti kas pas juos už ką atsakingas ir ką iš tikro daro, bet man čia vis dar juodas miškas, tik akivaizdu, kad viso ko galva yra Savininkas, bet aiškaus tiesioginio pavaldumo taip pat nesimato, jis toks gerai paslėptas. Dar mažas niuansas – nė vienas iš personažų iš tikro nekalba angliškai, o mes nekalbam bosniškai, tai tas bendravimas toks šiek tiek pirštais, šiek tiek gestais, šiek tiek frazių nuotrupomis. Bet – faktas, kad visi yra labai nuoširdūs ir paprasti, to iš jų neatimsi.
Diena 4: Doboj (BIH) – Podaca (CR [Auto Camp Ulava Borova]), 240 km, 8h 20m
Ryte matome aiškius požymius, kad kieme bėgiojantis gaidys visgi buvo užsikoręs ant motociklo, galima sakyti, kad balkanų kelionė jau pavykusi.
Vis dar bandom išpainioti visą tą restorano viešbučio hierarchinę struktūrą, bet vis dar tiek pat apgraibomis. Tiesa, šiandien barmenas jau kitas, moka visai padoriai angliškai, tokio didelio komunikacinio barjero nebeturim. Lyg ir atrodo, kad Savininkas (vis dar tam pačiam kampe) turi darbo pokalbį su nauju darbuotoju, nes lyg ir paprašo tai pavalyti stiklines, tai nešiojamame kompiuteryje kažką sukliknti. Pusryčiai neblogi, susipakuojam ir į kelią.
Geras gabaliukas nuolatos gražėjančio ir vis labiau vingiuoto kelio iki Sarajevo, Sarajevą matom tik paviršutiniškai, nenulipdami nuo motociklo. Vis dar viena kita sušaudyta siena. O nuo Sarajevo iki Mostar kuo toliau tuo labiau aikčiojam, nes tai ką matome – yra nuostabūs kalnai aplinkui, tarpekliai, upeliai. Šita atkarpa turbūt yra gražiausia ką matėme per visą kelionę. Turim remontuojamą kelio atkarpą tunelyje, kelio darbų kartelė dabar jau pakelta tikrai aukštai – važiuoti per slidžią bekelės tešlą (nes iš kažkur teka vanduo, asfaltas nuimtas, o darbininkai šiufeliuoja po ratais molio pilnus kastuvus) visiškoje tamsoje tokia lėta eiga, kad net pats nesuprantu stovim mes ar judam – buvo šiokia tokia nauja patirtis. Kai jau išvažiavom – nusprendėm, kad visi Lenkijos kelio darbai yra visiškas vaikų žaidimas palyginti su tuo ką turėjom čia.
Toliau kelias vis labiau vingiuoja, pakilimai vis statesni, karšta. Netoli sienos su Kroatija dar stojam pakelės kavinėje, užsisakom kavos. Bet čia man žybt žaibas – sugalvojau pasitikslinti ar priima korteles, nes grynųjų kaip ir neturim. Nepriima. Tada bandau kavinės mergaitei gražiai paaiškint kad nebedarytų tos kavos, nes mes negalėsim susimokėti. Ji, savaime suprantama, angliškai nekalba, rusiškai nekalba, o aš nekalbu nei bosniškai nei kroatiškai. Šiaip ne taip susitariam, kad “cancel this order”, bet čia iš visur aplinkui į problemos sprendimą prisijungia visi aplinkui buvę geziukai – visame tame šaršale dažniausiai naudojamas žodis “problem”, maždaug tik tiek ir suprantam. Nelabai norisi pamatyti jų problemų sprendimo būdus, tad gražiai bei neparodydami skubos susipakuojam ir tepam slides iki degalinės kurioje priima korteles.
Vakare pasiekiam Kroatijos pakrantę – legendinį “8” kelią, kuriuo važiuosim iki pat Slovėnijos. Pavakarieniaujam pakeliui ir šaunam į random vietą su užrašu “Camping”, mus priima, to pakanka. Vakaras gražus, jūra graži, ko daugiau reikia.
Diena 5: Podaca (CR) – Imotski (CR [Booking com stay], 50km, 2h
Ryte susižiūrim žemėlapyje, kad visai netoliese yra “Red Lake” – gražus karstinės kilmės ežeras iki kurio numatom pasivaikščiojimą pėsčiomis. Susirandam nakvynę Imotski, kiek pavažiavus nuostabiuoju 8 keliu iš jo išsukam į serpantiną vedantį iki gretimo didesnio kelio. Žemėlapyje tas serpantinas neatrodė kažkas neįprasto. Realybėje – siauras keliukas, vos vienai mašinai, motociklas su automobiliu neprasilenktų. Bet tai kas man atėmė kvėpavimą – šio serpantinuko statumas. Pirmu bėgiu turėjau dar intensyviai dirbti sankaba, kad pakaktų apsukų ir turėtume pakankamą sukimo momentą. Labai aiškiai suvokiau – sustosim čia – turėsim kažkokiu mistiniu būdu apsisukti ir varyt žemyn iki bent kiek lygesnės vietos, nes pajudėt vėl su visu pakrautu mocu vargu ar pavyks – visai nesiruošiu rizikuoti pastatyti Varadero piestu. Bet sėkmės skafandras suveikė neblogai – iš viršaus važiuojanti mašina mums nepasitaikė, be jokio sustojimo užvarėm į viršų. O ten STOP ženklas įvažiuojant į kelią kurio mums reikėjo. Ir statumas gal net dar šiek tiek didesnis. Ir, savaime suprantama, mums reikia daryti posūkį į dešinę 160 laipsnių kampu. Per likusius iki sankryžos kelioliką metrų įvertinau visus duotuosius faktorius, ištransliavau į interkomą viską ką galvoju apie stop ženklus tokiose vietose (patikėkit, nieko cenzūrinio) ir nestodamas įvariau į mums reikiamą kelią. Laimei už 50 metrų jame buvo autobusų stotelė, sustojom, turėjau atlikt kvėpavimo pratimų ir išdžiovint striukės nugarą.
Toliau – tikra kalnų kelionių klasika – serpantinai su skardžiu ir apsauginiu barjeru, serpantinai su skardžiu ir jokio apsauginio barjero, serpantinai su smėliu nuo paskutinio lietaus ir panašiai. Net ir stabdant visą laiką kiek įmanoma varikliu ant galinio stabdžių disko vakare jau radau perkaitimo požymių. Garaže ant vinies jau kabo naujas ir laukia kol pakeisiu, bet šią kelionę dar turės atlaikyt senasis. Bendras dienos kilometražas nėra didelis, bet tais visais serpantinais mums atrodė, kad važiuojam amžinybę, nes baisu ir gražu ir karšta.
Popiet pasiekiam mūsų nakvynės tašką, pasmalltalk’inam apie Sabonį ir kad krepšinis jau nebe tas, sumetam viską skalbti į vonioj rastą skalbimo mašiną ir išeinam haikinti iki ežerų. Kažkaip bekeliaudami su baltais šalmais pamiršom, kad kai plieskia tokia saulė būtina nešioti kepurę – kai susizgrimbam jau per vėlu, abu kiek perkaitom.
Diena 6: Imotski (CR) – Tribanj (CR [Camp Sibuljina]), 260 km, 5h 50m
Ryte planuodamas dienos maršrutą labai įdėmiai seku kaip Garminas paišo track’ą – tokio pačio stataus serpantino važiuojant žemyn tikrai nebenoriu. Išsiroutinam paprastesniais keliais, tikslą nustatom kempingą Splite. Grįžtam į legendinį 8 kelią ir turim tikrai gerą laiką sukinėtis pakrantėje su gražiu vaizdu. Artėjant prie Splito prasideda kamščiai, karšta taip, kad nebegaliu stovėti vietoje, reikia bent minimalaus oro judėjimo, kad nepradėčiau kepti striukėje. Sory, sakau į interkomą ir lėtai judam palei kamštį priešpriešinio eismo juosta praleisdami visus atvažiuojančius. Tai yra tikrai geriau nei tiesiog stovėti, nors Salomėjai visada tokiais momentais ir kyla panika. Bet nieko nepadarysi, aš jau jaučiu, kad tiesiog kitaip negaliu. Pamažu atsikapstę į Splitą jo kempinge randam anšlagą, kempingo darbuotojai irgi nelabai organizuoti, nusprendžiam judėti į kurį nors kempingą kiek toliau už miesto. Ne tas sezonas, turistų tiesiog per daug. Išbandom vieną, kitą, trečią vietą, kurios žemėlapyje atrodė lyg ir nieko, bet žmonių masė, kainos ir šiukšlių kiekiai mus veja dar toliau. Ir visa Kroatija šiauriau Splito tokia – iš toli gražus atvirukas, iš arčiau – pajūrio planktono nudrengtas kraštas, tas planktonas nelabai kuo skiriasi nuo tikrų krabų, turbūt jei sustatytum vienoj juostoj vairuoti krabus, o kitoj paliktum tuos kas commute’ina pakrante dabar – krabams geriau sektųsi. Gal būt atsakymo dalinai galima ieškoti ir tame ką perka visa ši atostogaujanti publika – visi kempinguose apsistatę iki tikrai ne silpno alkoholio buteliais. Tikiu, kad po tokio vakaro kitą dieną vairuoti sudėtinga.
Šaunam pakrante toliau ir jau kai mums atrodo, kad pakankamai nutolom nuo didmiesčių pradedam dairytis nakvynės. Vienas pabandytas kempingas pasiūlė tikrai prastas nakvynės sąlygas už kosminę kainą, kitas – pusėtinas. Įskaičiavo ir elektrą, paskolino prailgintuvą, bent pasikrovėm inerkomus ir telefonus ne iš motociklo akumuliatoriaus.
Diena 7: Tribanj (CR) – Blejska Dobrava (SLO [Camping Perun Lipce]), 311 km, 4h 57m
Ryte susipakuojam, nusistatom maršrutą link Slovėnijos, žiūrėsim kaip seksis, turim ten numatę vieną kitą POI. Be ašarų paliekam Kroatiją, bendras abiejų verdiktas – šiuo sezonu ji tikrai pervertinama. Važiuojam trečią dieną karštyje ir tai jau pradeda jaustis – gal šiemet ne taip stipriai kaip būdavo kitais metais, visgi nuolatos geriam iš hidropako, tas padeda, bet vis tiek pradeda abiems skaudėti galvas.
Slovėnijoje kažkurio sustojimo metu panaršom aplinkinius kempingus, dėl visa ko paskambinu – kad neparodytų durų tiek nuvažiavus, vienas iš numatytųjų sako “tikrai neturim vietų”, kitas, sutariam, kad priims.
Gal ir gerai, kad pirmasis neturėjo vietų, nes gaunam tiesiai prieš akis tokio grožio vaizdą į kalnus, kokio neturėjom nė vieną rytą (ir likusios kelionės metu irgi). Kempinge yra pastatas su užrašu “Bar”, bet pardavimui turi tik nedidelį pasirinkimą gėrimų, bet gali užsakyti picos iš miesto su pristatymu. Imam šį variantą, pica nuostabi, pakako vakarienei ir kitos dienos pusryčiams bei pietums.
Diena 8: Blejska Dobrava (CR) – (AUS) – Rožemberk Nad Vltavou (CHK [Penzion Restaurant U Kocoura]), 333 km, 8h
Ryte apvažiuojam Bleiskoje Jezero – tikrai vertas pamatyti POI. Toliau numatę kirsti Austriją ir nakvoti jau Čekijoje. Tiesa, pakeliui išroutinu per Nationalpark Gesäuse – noriu parodyti Salomėjai kiek gražios gali būti Alpės. Ir jos gražios. Toliau visa diena važiavimo vingiais, slėniais ir kalnais, kai pasiekiam Čekiją jau esu toks pavargęs, kad paskutinius 15 km važiuojam visus praleisdami lėčiau už penskį sodininką. Bet, kaip jau sakiau – better safe than sorry, jaučiu, kad reakcija jau prasta, nenoriu pasistatyti savęs į nepatogią padėtį.
Bevažiuojant Austrijoje jau pilnai įsitikinu, kad tikrai laikas keisti galinį rato guolį, dar ne krizė, bet teks. Pasitaikius patogiai progai Čekijoje reikės tai padaryti.
Diena 9: Rožemberk Nad Vltavou (CHK) – Kyselka (CHK [ Hotel a kemp Na Spici]), 342 km, 7h
Ryte nusistatom maršrutą į Karlovy Vary ir pajudam, pradžiai be didelių nuotykių. Tada GPS’as mus nukreipia persikelti per Vltavos užtvanką keltu. Keltas smagu, kodėl gi ne. O tada. Tada išlindo labai rimtas Garmino bug’as – ties turimu detalaus žemėlapio kraštu Garminas, vietoj to, kad vestu turimu žemėlapiu, switch’ina į “world map” žemėlapį, kuriame yra tik patys didieji keliai ir maršrutą pradeda rodyti jais. Nieko gero praktikoje keliautoji tai nežada, nebent mėgstate važinėti ratais. Sutapimas ar ne – bet mes mėgstame. Ta proga pamatėme nuostabių vokiškų miestų (vienas jų – Passau), bet po kurio laiko GPS’as pradėjo taip jauti grybą, kad teko padėti jam rankiniu būdu, trumpais atstumais iki sekančio tikslo. O toliau – visa diena važiavimo. Laukais, miškais, laukais, miškais. Į dienos pabaigą vingiuotus kelius pakeitė tiesūs, tad gal dingo kažkuri dalis smagumo, bet tiesą pasakius – pačiu laiku. Pradėjo jaustis kaupiamasis kelionės nuovargis, dar ne iki galo atsigavom nuo perkaitimo ligos, tad tiesus ruožas buvo pats tas. Pasiekę Karlovy Vary pradėjom dairytis kempingo nakvynei. Tiesa, galinio rato guolis pabyrėjo visiškai, žinojau, kad kitą dieną turėsiu būtinai jį pakeisti. Susiradom google mapsuose kempingą (Garminui tą dieną padėkojom ir pasiūlėm pailsėti kuprinėje) – gmaps džiugiai pažadėjo nuvesti iki to mūsų nužiūrėto kempingo. Mes džiugiai klausom visų kairę-dešinę komandų ir po kurio laiko jau matom tą kempingą. Matom tą kempingą kitoje Ohre upės pusėje. Upė ne ta, kurią lengvai pervažiuotume, tad tenka ieškotis ko nors kas būtų šiame krante. Vieta pakankamai turistinė, tad keli kempingai yra, vieną jų ir pasiimam. Tiesa, komunikuojam vėl labiau pirštais ir gestais, nes šiame Čekijos krašte visi kalba tik vokiškai, no-english, sorry. Bet tas niekada mums netrukdė, kelionės Belgijoje kadaise išmokė ženklais parodyti crispy-chicken, ką jau čia paprastą vakarienę ir lovą.
Vakare prieš miegą dar susirandu ir užsibookmarkinu kelias moto dalių parduotuves – ryte nereikės sukti galvos.
Diena 10: Kyselka – Adršpach (Zdonov) [Auto Kamp Zdonov], 306 km 6h 16m
Išaušo didi diena – pagaliau gausiu išsiardyti bent kažkiek Varadero. Netveriu savam kailyje, bendru sutarimu skipinam pusryčius, pasitenkinam tik rytine kava (Salomėjai irgi kaupiamasis nuovargis) ir smogiam per kelią.
Moto parduotuvėje angliškai, savaime suprantama nekalba, bet aš turiu pasiruošęs iš vakar guolio paveiksliuką, kurį parodau ir guolių partnumberius, no probs, iš karto supranta ko reikia, bet, deja deja, neturi in-stock. Tuo metu pasitaria su kitu klientu ir čekiškai man paaiškina, kad gretimam didesniam mieste yra guolių parduotuvė, kurioje tai tikrai rasiu visko ko man reikia. Vienas dalykas ko išmoko kelionės, ypač kai tu esi nepatogioje padėtyje – suprasti svetimas kalbas, kurių gyvenime nesimokei. Viskas juk priklauso nuo motyvacijos. Aš šiandien pakankamai motyvuotas gerai suprasti čekiškas instrukcijas kaip rasti guolių parduotuvę ir randu ją be problemų. Guolių parduotuvėje taip pat paveiksliukais, rašymu ant sąsiuvinio bei anglo-čekų hibridu gaunu visko ko reikia. Vis dar nepaliauju stebėtis kaip kai kurie žmonės nori padėti keliauninkams patekusiems į bėdą. Puikiai mane supranta – be to guolio man šakės. Nuostabiai aptarnauja, tuo metu šalia buvusiam draugui pasakoja kiek sumoka tiems plėšikams bankininkams už kortelių aptarnavimą (mano magiškas čekų kalbos supratimas vis dar pakilime). Prieš man išeinant paspaudžia ranką ir palinki geros kloties. Beveik esu linkęs jį apkabint.
Toliau smagioji dalis – reikia aikštelės, kurioje galėčiau atlikti visą operaciją. Sėkmės skafandras matyt ir toliau skleidžia reikiamas vibracijas, nes tiesiai už artimiausio žiedo – porą didelių supermarketų su erdvia aikštele. Imam ją, o pakeliui dar pamatom, kad vienas iš tų supermarketų – statybinių prekių parduotuvė, kažkas tokio kaip mūsų Senukai. Aš ramus, žinau, kad dabar jau nebesam nepatogioj padėty – liko tik mechaninis darbas, jei truks kokio įrankio, šalia yra parduotuvė. Išsiunčiu Salomėją pasižvalgyt po tą kitą supermarketą ir ramiai išsiardau apžiūrai ir įsitikinimui, kad diagnozė teisinga bei turiu visa ko reikia. Diagnozė teisinga. Trūksta gal tik gero strypo su kuriuo patogiai iškalčiau guolį ir plaktuko. Prisimenu kaip Olandijoje keičiau dviračio pedalų kasetę panaudodamas šalia rastą plytą – tos klaidos daugiau nebenoriu kartoti, tiesiog aplinkiniams kartais netelpa į galvas parankinių objektų panaudojimas ne pagal paskirtį. Plaktukas ne toks brangus, kad verta būtų daryti cirką, ir taip nusimato rinktinis šou. Sulaukiu kol Salomėja grįš, sulakstau iki marketo aš, grįžtu su plaktuku ir 1/2 socket extenderiu, tiesą pasakius namie garaže guolius keičiu irgi su tais pačiais įrankiais. Taigi, aš komforto zonoje, guolio keitimas trunka apie 40 minučių. Sulaukiu poros ištikimų žiūrovų, kurie rūkydami stebi procesą iki pat moco nukėlimo nuo dėžės (vieną iš šoninių dėžių naudoju pakelti galiniam ratui, tuo tarpu mocas stovi ant kojelės). Nuotykis užskaitytas, suvalgom Salomėjos atneštas bandeles su kava ir judam toliau.
Toliau pradeda lyti ir likusius 200 tos dienos kilometrų nuvažiuojam lietuje, susivelkam viską ką turim pasiruošę šaltam orui, bet vis tiek vėsoka. Nieko nepadarysi. Kai pasiekiam Adršpachą jau esam tokie pavargę, kad pasidarom vieną foto ir greitai vyniojam į jau užbookintą kempingą.
Diena 11: Zdonov (CHK), 17km
Kempingas per visą kelionę pasitaikė pirmas, kuris nebūtų perpildytas, kiek galim tuo mėgaujamės.Visas dienos planas – trail’as pėsčiomis per Adršpacho uolas ir tada likusią dienos dalį tingėti ir valgyti. Ką sėkmingai ir darėme.
Diena 12: Zdonov (CHK) – Czhaplinek (PL [Booking com stay]), 573 km, 8h
Visiškai spontaniškai sugalvojam, kad norim pamatyti garsią Kreivąją Girią, užtrunkam visą dieną kol iki jos nusigaunam, būdami joje susirandam kitos nakvynės vietą ir dar šiek tiek trunkam kol ją pasiekiam. Nakvynės vieta jauki, nors gavom ne visai tą kambarį, koks buvo žadėtas booking.com, lova kiek nepatogi, neišsimiegam gerai, nors ir jauku. Galbūt jau ir nuovargis daro savo.
Diena 13: Czhaplinek (PL) – Gdansk (PL [Lesznychnowa poliana), 320 km, 5h 40m
Planas pasiekti Žalgirio mūšio vietą.
Diena tikrai sunki – lėti lenkiški keliukai, ištisai miestai, traktoriai, kelio darbai, kamščiai, karšta. Išlenda dar vienas Garmin’o bug’as – šitos Lenkijos vietos jis tiesiog nerodo detaliame žemėlapyje, nors čia tikrai nėra nei turimo žemėlapio pakraštys, bet prisimenam, kad kažkada šiose vietose taip irgi jau buvo. Switchinam į google maps, nebeturim daugiau jėgų kovoti su lenkiškais kelio darbais, keičiam planą – imam magistralę iki Gdansko. Gdanske dar vienas tipinis vestuvinis instagraminis viešbutis, bet jauku, lova patogi, dušas yra – ko daugiau norėti. Pasivaikštom iki gretimo kvartalo picerijos, sukertam po tikrai gerą picą ir miegot.
Diena 14: Gdansk (PL) – Vilnius (LT), 583 km, 8h 52m
Išsimiegojom tikrai gerai, jėgų yra pakankamai, pasiekiam Žalgirio mūšio vietą, matom, kad pakaks jėgų grįžti namo, kodėl gi ne. Pakeliui prastėja oras, Alytus pasitinkam lietumi, likusią atkarpą baigiam be nuotykių tik šlapi ir sušalę. Fin.
Visos geriausios foto pas Salomeją blog’e: salomeja.net
1 thought on “Euro Balkanai 2019”